Tvenkinio dugno sąlygų pokyčiai akvakultūros etapais

Tvenkinio dugno sąlygų pokyčiai akvakultūros etapais

Gerai žinoma, kad vandens kokybės kontrolė yra labai svarbi akvakultūroje, o vandens kokybė yra glaudžiai susijusi su tvenkinio dugno būkle. Gera tvenkinio dugno kokybė palengvina akvakultūros plėtrą. Šiame straipsnyje bus aptariami tvenkinio dugno sąlygų pokyčiai įvairiuose akvakultūros proceso etapuose ir atitinkamos priemonės.

Akvakultūros proceso metu tvenkinio dugnas paprastai patiria keturis pokyčius: organizaciją, redukciją, toksiškumą ir rūgštėjimą.

Ankstyvasis akvakultūros etapas – organizavimas

Ankstyvosiose akvakultūros stadijose, padidėjus šėrimui, tvenkinio dugne kaupiasi šiukšlės, pašarų likučiai ir išmatos, todėl palaipsniui kaupiasi organinės medžiagos, o šis procesas vadinamas organizavimu. Šiame etape deguonies lygis yra gana pakankamas. Pagrindinis tikslas – suskaidyti tvenkinio dugne esantį dumblą ir išmatas, paverčiant jas neorganinėmis druskomis ir maistinėmis medžiagomis, skatinančiomis dumblių augimą ir vandenyje ištirpusio deguonies kiekį. Mikrobų štamai gali būti naudojami dumblui ir išmatoms skaidyti.

Vidurinis akvakultūros etapas – sumažinimas

Akvakultūrai progresuojant, ypač vandens gyvūnų maitinimosi piko laikotarpiu, pašarų kiekis ir toliau didėja, todėl tvenkinyje palaipsniui kaupiasi organinės medžiagos, viršijančios vandens telkinio savaiminio apsivalymo galimybes. Didelis organinių atliekų kiekis dugne vyksta anaerobiniu skilimu, todėl vanduo tampa juodas ir nemalonus kvapas ir patenka į redukcijos fazę, kai vanduo palaipsniui pradeda trūkti deguonies. Pavyzdžiui, sulfatas virsta vandenilio sulfidu, o amoniakinis azotas virsta nitritu. Sumažėjimo rezultatas yra didelis deguonies išeikvojimas tvenkinio dugne, dėl kurio atsiranda tvenkinio hipoksija. Šiame etape dugno modifikavimui rekomenduojama naudoti oksiduojančias medžiagas, tokias kaip kalio monopersulfato junginys ir natrio perkarbonatas. Šios oksiduojančios medžiagos gali oksiduoti tvenkinio dugno dumblą, sumažinti deguonies suvartojimą ir pagerinti oksidacijos potencialą, kad būtų pašalintos juodumo ir kvapo problemos.

Vėlyvas vidurinis akvakultūros etapas – toksiškumas

Vėlyvoje vidurio stadijoje tvenkinyje susidaro daug toksinių medžiagų, įskaitant vandenilio sulfidą, amoniakinį azotą, nitritus ir metaną. Ypač vandenilio sulfidas ir nitritai gali sukelti kvėpavimo sutrikimus ar net uždusti žuvims, krevetėms ir krabams. Todėl padidėjus nitritų ir amoniakinio azoto kiekiui, šioms toksinėms medžiagoms neutralizuoti patartina naudoti detoksikuojančias priemones.

Vėlyvoji akvakultūros stadija – rūgštėjimas

Vėlyvajame akvakultūros etape tvenkinio dugnas tampa rūgštus dėl didelio organinių medžiagų kiekio anaerobinės fermentacijos, dėl ko sumažėja pH ir padidėja vandenilio sulfido toksiškumas. Šiame etape daugiausiai susikaupusių dumblo vietų galima užpilti kalkėmis, kad būtų neutralizuotas tvenkinio dugno rūgštingumas, pakeliamas pH ir sumažinamas sieros vandenilio toksiškumas.